Vienas geriausių dalykų, kuriuos pastaruoju metu skaičiau, yra šis vidutinio bendradarbio Savala Nolan kūrinys „Apie lėtumą“.
Nolan rašo apie sumuštinių parduotuvę, kurioje ji lankėsi Italijoje, ir džentelmeną, kuris dirbo ten už prekystalio, vienas ir savo neskubiu tempu. Viskas, ką vyras darė, nuo kliento užsakymo užrašymo iki gatavo sumuštinio suvyniojimo, buvo daroma „atsargiai“, „švelniai“ ir, svarbiausia, „lėtai“.
„Supratau, kad [jo] lėtumas buvo meilės pasiūlymas ir labai gražu“, – rašo Nolanas. „Toks apgalvotas – net riteriškas – lėtumas dabar atrodo retas.
Argi tai ne tiesa? Gyvenimas jaučiasi nuolat skubantis, ir daugelis tų skubotų naujienų yra tyčinės. Mes dirbame greitai, kad galėtume nuveikti daugiau, nes nuveikti daugiau=yra produktyvesnis, ko, žinoma, turime stengtis padaryti visi. Mažiau nėra daugiau; daugiau yra daugiau. Vėžlys pasakose įveikia tik kiškį. Ar bent jau toks yra vyraujantis etosas.
Manau, kad kai kurie šiuolaikinio gyvenimo tempai taip pat yra mūsų mėgstamų įrankių ir žaislų šalutinis produktas (o gal klaida).
Rašymas ir teksto rašymas iš esmės yra greiti, o skaitymas internete skatina nuskaityti, o ne panardinti. Internetas žino, kad užsukame tik trumpam „patikrinimui“, o ne neskubėtiems apsilankymams. Taigi tai vyksta greitai, skatinant mus neatsilikti (ir netrukus dar kartą patikrinti).
Friedrichas Nietzsche, pastebėjęs, kad jo proza pasikeitė po to, kai rašiklį ir popierių pakeitė greitesne rašomąja mašinėle – tuo metu buvo naujas išradimas – pastebėjo, kad „mūsų rašymo įranga dalyvauja formuojant mūsų mintis“. Jei mūsų technologijos nuolat ragina mus paspartinti, mūsų protas ir elgesys greičiausiai vykdys nurodymus. Pastebėjau tai savyje. Praleidęs daug laiko skaitydamas ir atsakydamas į el. laiškus, kartais jaučiuosi kaip vaizdo žaidimų veikėjas, sugėręs kažkokį greičio ženklą; mano mintys lenktyniauja, kalbu greičiau nei įprastai ir jaučiuosi beveik trūkčiojantis nuo įtampos. Visa tai yra padidėjusio simpatinės nervų sistemos (dar vadinamos „kovok arba bėk“) suaktyvėjimo simptomai, kuri streso laikotarpiu įsijungia.
Abejoju, ar esu svetimkūnis. Nors yra stebėtinai mažai tyrimų apie įvairių internetinių užduočių poveikį nervų sistemos veiklai, žurnale PLOS ONE atliktas tyrimas atskleidė ryšį tarp probleminio interneto naudojimo ir padidėjusio simpatinio aktyvavimo. Lėtinis simpatinis aktyvinimas (tai atsitinka, kai patiriame chronišką stresą) yra susijęs su beveik kiekviena liga, kuri kankina šiuolaikinius žmones. Vėžys, hipertenzija, nutukimas, imuninės sistemos sutrikimai, nemiga, depresija ir nerimas tampa labiau tikėtini, kai žmogaus simpatinė nervų sistema nuolat stiprėja.
Nemanau, kad greitas būtinai yra problema. (Pratimai dažnai yra greiti ir yra susiję su pagerėjusiu simpatinės nervų sistemos reguliavimu.) Vietoj to, manau, kad dėl skubėjimo kyla problemų. Galite judėti greitai, neskubėdami. Tačiau per daug savo gyvenimo praleisti skubėjimo režimu – kai smegenys ir kūnas bando pajudėti – atrodo vienijantis psichikos, medžiagų apykaitos, kraujagyslių ir endokrininės funkcijos sutrikimo rizikos veiksnys.
Kita vertus, lėtumas atrodo kaip priešnuodis.
Pasirinkite įrodymais pagrįstą streso ar atsipalaidavimo terapijos formą – meditaciją, sąmoningumą, jogą, tai chi, laipsnišką raumenų atpalaidavimą, sodininkystę – ir pastebėsite, kad lėtumas yra ypatybė. Visa ši veikla skatina sumažėjusį simpatinį aktyvumą ir padidėjusį parasimpatinį aktyvumą, kuris dažnai apibūdinamas kaip „stabdis“ organizmo reakcijai „kovok arba bėk“.
Nemanau, kad mums visiems reikia užsiimti joga ar meditacija, kad gautume šiuos privalumus (nors abu yra puikūs). Manau, kad šios praktikos tapo tokios populiarios, nes atsveria šiuolaikinį gyvenimą persmelkusį pašėlimą. Alternatyvi priemonė – lengviau pasakyti nei padaryti – ramesniu tempu užsiimti įprastu reikalu.
Pats prie to dirbu. Pastebėjau, kad dažnai ir be jokios rimtos priežasties tiesiog neduodu sau pakankamai laiko, kad galėčiau ką nors padaryti neskubėdamas. Išeinu į susitikimus paskutinę minutę, greitai pastatydamas dėl eismo ar kitų vėlavimų. Arba pabandysiu susidėti tris daiktus į popietę ir visus juos perbėgsiu žiūrėdamas į laikrodį, o ne išsirinksiu vieną ar du ir išvengsiu streso.
Kodėl aš tai darau sau? Esu tikras, kad dalis to yra konstitucinė – kaip aš esu susietas – bet taip pat manau, kad toks siekis sukaupti daugiau ir nuveikti yra kultūringas.
Pastaruosius metus praleidau pietų Vokietijoje, ir atrodo, kad visi čia esantys draugai gyvena žemesne pavara nei mano bičiuliai namuose. Sužinojau, kad susitikimas per pietus gali užtrukti dvi valandas, net ir įtemptą darbo dieną. Nėra taip, kad mano draugai vokiečiai kasdien ilgai pietauja. Bet jei jie ketina susitikti pavalgyti su draugais, jie neskubės. Jei jie tikrai neturėjo tam laiko, jie praleistų pietus, o ne bandytų juos išspausti. Bandau pasimokyti iš jų pavyzdžio.
Maždaug praėjusio šimtmečio viduryje medicinos tyrėjus domėjosi reiškiniu, kurį pavadino „skubėjimo liga“. Kai kurie tai apibūdino kaip „agresyvią ir nepaliaujamą kovą pasiekti daugiau ir daugiau per vis trumpesnį laiką“, ir jie tikėjo, kad tai prisideda prie širdies problemų ir skatina nesveiką emocinę būseną.
„Skubėk ligos“ jau seniai iškrito iš medicinos leksikos. Gali būti, kad laikas jį grąžinti.
Iš pradžių paskelbta laikmenoje.
